2011m. lapkričio 11-13 dienomis Trinapolyje vyko Bernardinų parapijos rekolekcijos su br. Astijumi Kungio OFM. Kviečiame pavelgti į liudijimus, kurie atskleidžia bent dalį to gražaus bendruomeninio  gyvenimo.

L i u d i j i m a i

Šios dienos mums abiems buvo širdies durų atvėrimas, tyloje - pažinimas savęs, pojūtis-tu ne vienas. Mes buvomeTĖVO NAMUOSE, norime į juos grįžti ir žinome JIS VISADA LAUKIA (.rekolekcijose dalyvavome pirmą kartą). Ačiū visiems už SAULĘ - mes jaučiame šilumą...

Indrė ir Tadas

Tai ką patyrėme rekolekcijose, ne visada galima išreikšti žodžiais. Manau,

kiekvieną iš mūsų Viešpats palietė asmeniškai, mums suprantama širdies

kalba ( koks Jis nuostabus....).

Vieniems atvėrė širdį atgailai, kitus sustiprino ir paguodė, kitiems

išsklaidė abejones ir "sudėjo taškus", kiekvienam savo dalį atidavė.

Mūsų Viešpats taip palėtė mus, kad sekmadienio rytą atradome ne tik naujų

veidų (prabuvę tris dienas kartu), bet ir save iš naujo. Visi mes

švytėjome Dievo meile.

Jolanta

Savaitgalio Bernardinu parapijos rekolekcijos - kai verkia vyrai..

kai Sventoji Dvasia su dundesiu sklinda vienuolyno saleje..

kai tylu tylu ilguose vienuolynno koridoriuose sutemus....

kai Šv. Sakramento adoracija švelniai patraukia iš šiltų guolių nakties gilumoje...

Tai Viešpaties dienos šventimas baltut baltutėlėje Trinapolio bažnyčioje.Tai lieka ilgam, tai pasilieka...

Arūnas

***

Dalyvavau rekolekcijose pirmą kartą gyvenime, jos man davė neregėtai daug. Gal tiksliausia pavadinti tai atgaivinimu to gero, ką turėjau savyje, bet ką primiršau, arba ką nutrynė pasaulis su jo prioritetais. Daugiausia džiaugsmo patyriau naktinėje maldoje po išpažinties, adoracijoje, kurioje irgi dalyvavau pirmą kartą. Tai buvo susitikimas su visu tuo, ką mylėjau ir myliu gyvenime, pokalbis su...gal iš tikrųjų su Šv.Trejybe, bet paprastų ir labai geranoriškai nusiteikusių mūsų (mano) atžvilgiu žmonių pavidalu. Stebuklinga, kad nematai su kuo šnekiesi, ir net tyli - šneka širdis, bet tai nė kiek nejaudina, be to, mes pripratę prie tokio bendravimo būdo - pliusas moderniom ryšio technologijom). Tai kaip susitikimas kaimo vieškelyje, nušviesto auksinio rudens saulėlydžio ar aušros, pasivaikščiojimas kartu, pranokstantis visą pasaulį. Dabar tik supratau pagrindinę maldos paskirtį (arba būtiną sąlygą) - nenutraukti, palaikyti tą ryšį, tą pokalbį, tą dialogą ar polilogą su Nematomu, kuriame srūva Gyvasis Vanduo. Dar kartą pajutau, kokie netobuli be to mūsų, žmonių, pokalbiai ir bendravimas.

Bet tai "pirmojo karto" patirtis. Linkiu ją išgyventi tiems, kurie, kaip ir aš, nepasitikėjo Bažnyčios praktikomis ir nelaukė iš jų ko nors ypatingo, nes "asmeninis dvasinis kelias" atrodo pakankamai turiningas. Liudiju, kad jo nepakanka. "Širdies malda" - aš ją žinojau ir naudojau 30 metų nuo to laiko, kai radau per Dž.Selindžerio knygą, bet ji skambėjo viduje vis dusliau, kol ko gero visai būtų uždususi, jei ne tos rekolekcijos.

Brolis Astijus su kažkokiu Dievišku, atleiskite, chuliganizmu, vedęs mus tas tris dienas, priminė Samsoną, Dovydą ar kokį kitą Biblinių laikų herojų. Jo paskaita apie Psalmių skaitymo tris lygius praturtino mano žinojimą. Kažkuriais klausimais jis gan naivokas brolis:), bet kiūtinant paskui jį, pamažu atsimeni, ką reiškia tikėti, ir matai, kad tikėti įmanoma (ir net patartina) kiekvieną akimirką, o tai jau viršija bet kokį pasaulietišką supratimą:). Ir pati vieta - Trinapolis, Kedrono upelio, Neries lėto buvimo, celių tylos ir tūkstančių maldų sukurtas pasaulis - pasirodė vienintelė vieta, kur galima gyventi. Ir dainos ar giesmės, kartais lietuviškai nešvankios, ir tokios tikros, lyg Nemuno ar Baltijos spiričiuelz, ir Nastutės gitara, ir gležnas dainavimas. Ir bendri pusryčiai, pietūs, vakarienė, priminę laikus, kai restauravau vieną vienuolyną ir nereikėjo aiškinti, kad esame broliai ir seserys - tai buvo savaime suprantama.

O sekmadienį besibaigiant mišioms pasukau akis į vieną Trinapolio seserį-vienuolę: ir pamačiau, kaip Meldžiamasi. Su kiekvienu žodžiu atiduodant save ir gaunant visą pasaulį ir Dangų. Neprisiverčiant ir tikint. Čia tai bent! Liudiju, kad to reikia mokytis, o visi kiti mokslai ir žinojimas – „sėmkės“. Tai tik maža dalis to, ką gavau 11.11.11 savaitgalį. Garbė Jezui Kristui.

Tomas Jonas

***

Sunku rišliai ir aiškiai suformuluoti savo mintis. Nebuvau Mišiose po rekolekcijų ir nejaučiu didelio noro melstis, bet kažkas pasikeitė. Nežinau tiksliai kas, bet tai lyg apčiuopiamas fizinės būklės pokytis (pagerėjimas), lyg būčiau gerai pailsėjęs, ar išgėręs kokių vaistų, nors nei viena nei kita atskirai ar kartu paėmus. Tai kažkoks naujas potyris, neįkyrus, nestiprus, sunkiai apčiuopiamas (lyg būtų viskas aiškiau, daugiau šviesos), anksčiau nepatirtas. Manau tam yra konkretūs paaiškinimai, (Dievo veikimas, psichoterapinis momentas, per Dievo veikimą... ar kita.) nėra noro gilintis. Tiesiog gerai taip, kaip yra. Šiek tiek keista. Atsirado lyg ir kažkokios "jėgos", pasitikėjimo. Todėl jaučiu pareigą išsakyti trumpą savo pamąstymą.

Taigi, pabendravęs su rekolekcininkais, supratau, kad daugelis atrado Bernardinus "bėgdami" nuo savo bažnyčios ieškoti tikėjimo. Aš irgi ieškau tikėjimo, gal kiek kitur, bet man reikia tikrumo, atmetus viduramžių prietarus, atmetus davatkiškumą, primityvizmą, daugžodžiavimą, kičą, naivumą ir viską, kas prieš Dievą, esantį žmogaus širdyje. Man atrodo, kad bažnyčia serga ir sunkiai serga, todėl jai reikia kuo greičiau atsiversti - drąsiai, moksliškai argumentuotai, stipriai ir stilingai liudyti Kristaus mokymą. Kad neliktų jokių abejonių niekam! Kad kiekvienoj bažnyčioj žmogus rastų tikėjimą ir nereikėtų bėgti į Bernardinus ar dar kur nors. Ar beras tikėjimą atėjęs Kristus?

Nepasakyta - atėjęs Kristus tikėjimo neras, vadinasi tik nuo Bažnyčios priklauso kiek ir kokio tikėjimo jis čia ras.

Saulius

Daugiau foto nuotraukų rasite galerijoje