|
Birželio 19-26 dienomis Molėtų rajone, poilsiavietėje „Tolieja“ vyko jau ketvirtoji Bernardinų parapijos vasaros stovykla. Šiemetinės stovyklos tema – „Krikščionis visuomenėje“.
Savo liudijimais apie stovyklą stovyklautojai nori pasidalinti ir su parapijiečiais.
Pradėjusi mintyse dėstyti savo įspūdžius apie neseniai pasibaigusią parapijos stovyklą, pagalvojau, kad visi rašysime apie tą patį. Nuostabią gamtą – lyg karius
išsirikiavusias Toliejos pušis, raibuliuojantį krištolinį Ešerinio ežero vandenį, besileidžiančios saulės purpuru nudažytą dangų, gardžiausių žemuogių pilną pievą, juosiančią medinius stovyklos namelius. Taip pat apie pagrindinius stovyklos įvykius – kupinas įdomiausių įžvalgų dr. Andriaus Navicko ir dr. Ingridos Gudauskienės paskaitas, jaudinančius poezijos vakarus – aktorės Virginijos Kochanskytės monospektaklį ir bardo Kosto Smorygino koncertą. O kur dar išradingasis talentų vakaras, smagiosios Joninės, sporto varžybų azartas, brolių pranciškonų pašmaikštavimai, maudynės ežere?! Na, ir žinoma, maldos – džiaugsmingoji rytinė ir lyrinė dieninė, sakraliosios mišios... Rašysime apie tą patį, bet kiekvienas vis kitaip, savaip.
Oficiali stovyklos tema buvo „Krikščionis visuomenėje“, tačiau mano širdyje ši stovykla suskambėjo kaip krikščionis bendruomenėje (Bernardinų bendruomenė – ne tokia ir maža Vilniaus visuomenės dalis). O bendruomenės nebūna be bendrystės. Bet kodėl taip sunku ją „atrasti“? Mes visi įpratę gyventi savo vidiniame monologe. Taip įpratę, kad dažniausiai net nepastebim, jog negirdim Kito, o tiksliau net neklausom, nenorim išgirsti. Lindim susireikšminę savo dažnai išpūstų problemų narvuose ir piktinamės, kad kas nors galvoja, kalba, ar daro ne taip „kaip reikia“, o tiksliau – ne taip, kaip mums norėtųsi. Pamirštame, o gal net nesuvokiame, kad turim nebijoti ir atverti savo širdį, išgirsti, išklausyti Kitą, neužsidaryti šeimos, draugų, bendruomenės rate... Ačiū lektoriams ir grupelės nariams, kurie nuolat tai primindavo savo žodžiu. Kaimynams, paaugliams ir patiems mažiausiems stovyklautojams už tai, kad galėjom tai įgyvendinti praktikoje... Neabejoju, kad bendrystės, meilės ir brolystės dvasią, kurioje tarsi skendėjo visa stovykla, pajuto visi joje buvusieji. Galbūt ne visą laiką, bet tikrai ne kartą pajuto savo artimo, parapijiečio šypsenoje, žvilgsnyje, rankos geste, laiške. Iki šiol net neįsivaizdavau, kaip smagu gauti rytinį laiškelį su žodžiais: „Ačiū, kad esi“, „... kad susitikom gyvenimo kelyje“, ar iš širdies plaukiančiomis eilėmis, užrašytomis ant vaikų pripieštos popieriaus skiautės ir žinoti, kad kažkas apie tave vakar pagalvojo. O dar smagiau matyti švytintį Kito veidą, skaitantį tavąjį laišką...
Savo liudijimą norėčiau užbaigti paskutinįjį stovyklos vakarą kilusiomis mintimis. Nugirdusi merginas, drąsinančias draugę eiti pasikaitinti pirtyje, kadangi ten yra pažįstamų, nejučiomis paklausiau: o argi dar yra nepažįstamų? Juk mes visi per šią savaitę, nesvarbu ar spėjome pabendrauti, ar ne, nepaisant amžiaus ir lyties, tapome daugiau negu pažįstamais, tapome broliais ir sesėmis Kristuje. Argi ne taip?!
Mielas parapijieti, jei netiki, kitais metais nuvažiuok ir pats tuo įsitikinsi!
Rūta Ž.,
Dėkoju Dievui ir šlovinu Jį už labai stipriai ir tikrai stovykloje išgyventą tą 133 psalmės pirmąją eilutę: "Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!". Dr. I. Gudauskienė padėdama mums geriau suvokti šią vietą, pabrėžė labai svarbų dalyką, jog ši patirtis tikrai įmanoma tik stovint prieš Viešpatį, einant kartu prie Jo, laiptelis po laiptelio, kaip į Siono kalną ir šventyklą lipa piligrimai. Stovėdami tik vienas prieš kitą mes lengvai galime susiginčyti, nesutarti vienu ar kitu klausimu ir ta vienybė, gerumas, malonumas greitai išgaruoja. Prieš Viešpatį visi esame lygūs, reikalingi tų pačių dalykų ir melsdamiesi kartu mes taip stipriai esame viena. Tai nuostabu! Neįmanomi dalykai tampa įmanomi.
Vita K.
Šių metų stovykla man buvo dvasinės kovos ir malonės metas. Teko susikauti su vaikystės demonais, be pertraukos šnabždančiais: " Čia tau ne vieta, čia tavęs nereikia, tu juokinga, ką bandai apgauti?..." ir t. t. Tačiau girdėjau ir kitą balsą - ramų ir švelnų: "Nebijok, Aš su tavimi. Čia tavo vieta. Aš esu tavo leidimas. Aš esu tavo bilietas, tavo licenzija gyventi (...įsilieti į pokalbį, užkalbinti patikusį žmogų, dainuoti, eiti į vakarinį pasisėdėjimą, pasirinkti pietų stalo kaimynus ar tylėti, jei nori)".
O malonė - šiuos du balsus girdėti, juos atskirti ir galimybė bei laisvė pasirinkti, kuriuo sekti.
Daiva
Šiandien lygiai trys savaitės, kai grįžau iš „Toliejos” ir ... dar niekad rašyti nebuvo taip sunku. Per tą laiką dievulis spėjo skirti vieną kita išbandymą - tai gerai. Vadinasi, nepamiršo. Nežinau, kaip kitiems, bet man stovyklos patirtys iki šiol kelia virpulį. Ir ne todėl, kad kažko baisu, o dėl to, kad taip gera. Rodos, savaitei buvome patekę į išsvajotą tobulą pasaulį, kur viešpatauja tikėjimas, meilė, viltis, kur kiekvienas žmogus - kaip saulė, kur kiekviena ranka globoja, saugo ir būtinai kažką dovanoja.
O kiek daug „Toliejoj” melstasi, kiek daug linkėta ramybės, kiek daug šypsotasi, kiek daug dėkota, kiek prirašyta laiškų, kiek laikytasi už rankų, kiek daug atverta, išsakyta, apmąstyta, apsikabinta. Tai unikalu, neįkainojama, nenuperkama ir neparduodama.
Ir vis dėlto bandžiau suvokti, kur slypi paslaptis. Supratau: dvi stovyklinės egzistencijos klodai - aktyvusis (atidarymas, Joninių šventė, talentų vakaras, sporto varžybos, kino, poezijos, muzikos vakarai, Prerijų namučiai, maudynės ežere, neužkimstantis brolio Andriaus švilpukas) ir meditacinis ( maldos, mišios, paskaitos, darbas grupelėse, nepaprastai įžvalgus ir gilus brolio Arūno žodis, erudito Andriaus žmogiškojo orumo ir tolerancijos pamokos, patirties ir išminties žaismė, lektorės Ingridos daug klausimų ir minčių sukėlusios Biblijos pravertys, kiekvienos dienos liturginė prasmė). Ir kaip tuomet gražiai išplaukia žaismingai ištarti du dvasiniai imperatyvai: „Mažiau murmėk, daugiau melskis” ir „Būkite amžinai įkvėpti ir dieviškai nustebę”! Religinis mąstytojas Antanas Maceina tai yra įvardijęs kaip vita activa et vita contemplativa ir pažymėjęs kaip priešpriešas, bet mūsų stovykloje jos tapo lygiagretėmis, paralelėmis, susisiekiančiais indais.
O ant kokių šventų pamatų ir vardų mūsų būčiai „Toliejoj” buvo lemta skleistis? Akivaizdu, jog prisilietėm prie begal turtingų ir prasmingų klodų. Tai Švenčiausiosios Trejybės slėpinys, šventasis Jonas Krikštytojas, Švč. Sakramento šventė (Devintinės), šventasis vienuolis Aloyzas, šventasis Tomas Akvinietis, šventieji kankiniai Jonas Fišeris ir Tomas Moras. Iki šiol mintimis grįžtu prie esminių tos savaitės Biblijos žodžių apie Mozę ant Sinajaus kalno, apie Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, apie Dievo meilę ir Šventosios Dvasios bendrystę, apie Dievo pasiųstą savo sūnų pasaulį ne pasmerkti, bet išgelbėti, apie tai, kokiu teismu teisiame kitus, tokiu ir patys būsime nuteisti, apie šventenybes šunims ir perlus kiaulėms, apie aukštus Jėzaus vartus ir siaurą kelią, apie gerą medį ir blogus vaisius, apie namus ant uolos ir namus ant smėlio, apie kurpių dirželį, apie vieną duoną ir vieną kūną, apie tai, kad žmogus ne vien duona gyvas ir apie gyvąją duoną, nužengusią iš dangaus.
... Žvelgiu šiandien į savo dukrelę Mortą ir galvoju: tai ne Prerijų namely ji čiauškėjo, tai mažoji biblinė sesuo Marija joje užgimė, mat žaisdama vis kartoja Osana ir Aleliuja...
Tai štai dėl ko džiaugiasi ta mano širdis, štai kodėl skrajoja tos mano mintys - greitos kaip iš vasaros žiedų pabaidytos bitės, lengvos kaip pajūrio smiltys tarp pirštų, svaigios kaip raudonos avietės prie tako.
Lenkiuosi Tau, Viešpatie, myliu Jus, brangieji.
Rasa
Daugiau nuotraukų iš parapijos stovyklos galite pamatyti čia |