Bernardinų parapija
Piligriminė kelionė į Šventąją žemę PDF Spausdinti
  

pil1-3

 

Š. m. spalio 9-21 dienomis grupė Bernardinų parapijos žmonių, lydimų brolio Andriaus OFM, buvo išvykę į piligriminę kelionę po Šventąją Žemę. Savo liudijimais apie šią, daugeliui keliavusiųjų svarbiausią gyvenimo kelionę, piligrimai norėtų pasidalyti ir su parapijiečiais.

 

L I U D I J I M A I  

 

Skaidrumu persmelktos dienos

 

Nuoširdžiai prisipažįstu: labai keista kelionė. Tikrai labai keista. Nes aš labai seniai ir visa savo esybe į ją labai norėjau.

Daugiau nei prieš dvejus metus br. Andriaus prašydinausi į grupę, kuri jau buvo surinkta. Įsiprašydinau. O po to išsigandau: nejaugi pildosi mano didžiausia svajonė? Kas už jos?...

Dveji metai netruko praeiti. Ir nors niekada anksčiau nieko taip toli ir iš anksto neplanavau, kelionės laikas vis dėlto atėjo... Ir praėjo...

Neklauskite, kaip ten buvo, nes nesipasakoja. Ir nesirašo. Buvo skaidru, švelnu, sklandu, giedra, smagu, pilna, gražu, baugu, jautru, gilu, linksma, džiaugsminga, skaudu, aštru, anksti, vėlu, skanu, šalta, karšta, balta, šviesu, šventa... O kaip tą papasakoti - nežinau. Draugai stebisi, kad aš tarsi ne ta, nes po kitų kelionių įspūdžiai liejasi laisvai, o čia... nesipasakoja. Nes tarsi norisi savyje kuo ilgiau išlaikyti tas skaidrumu persmelktas dienas...

Gal tai, ką patyriau, dabar kažką keičia giliai manyje. Gal dar bręsta: kol išeis, išsiverš, plaudamas visas užtvaras ir suspaudimus. Gal dar viskas bus, nereikia skubėti.

O kol kas ačiū tau, mano kelionės kompanija, - nuoširdžiai, atvirai, džiaugsmingai ačiū.

AČIŪ plevenantiems angelų sparnams, kurie lydėjo mus visą šią kelionę. AČIŪ Dievui.

Daiva

 

Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio (Iz 60, 3)

 

Nežinau, gal būsiu išimtis iš visų keliavusių piligrimų, bet į Šventąją Žemę važiavau daugiau pamatyti nei patirti. Žinojau, kad stiprių tikėjimo potyrių galima išgyventi ir savoje žemėlėje ar net savo mažame maldos kambarėlyje. Bet kažkur giliau vis tiek kirbėjo svajonė, kad pamačius Šventąją Žemę, įkvėpus jos oro, išvydus žydrą dangų, o kartu žinant, kad prieš 2000 metų čia savo šventąją pėdą įspaudė pats Dievo Sūnus – Jėzus, širdis šoktels iš džiaugsmo, o dvasia atsigaus iš kasdienės rutinos.

Izraelis mus pasitiko spalio viduryje neįprasta šiluma, supažindino su čia besiglaudžiančia daugybe tautų ir religijų. Vienos stebino savo tvarka ir preciziškumu, kitur norėjosi užsimerkti nuo šiukšlių gausos ir neįprasto įkyrumo. Taip, Izraelio įvairovė žavi, bet kartu tai sukelia daugybę problemų – etninių, religinių, kultūrinių...

Kelionė tarsi pasidalijo į dvi dalis – dvasinę ir pažintinę. Nesudėjus šių dviejų puselių, kažko tikrai būtų labai trūkę, ir negalėtum pavadinti šios kelionės įstabia. Pradėjus keliauti nuo Nazareto miestelio, aplankant Kaną, Tabhą, Kafarnaumą, Taboro kalną, dienos svarbiausiu įvykiu tapdavo Eucharistija, švenčiama vienoje iš šių vietų. Per šv. Mišias norėdavosi, kad laikas tiesiog sustotų, kad galėtum giliai giliai įkvėpti tos šventos akimirkos ir visa būtimi pajausti to momento buvimą savyje, nes negalėdavai patikėti, jog esi vienas iš tų laimingųjų mažutėlių, galinčių klausytis aštuonių palaiminimų ant Palaiminimų kalno, kur Jėzus juos išsakė, dalytis padauginto vyno džiaugsmu nedidelėje Kanos bažnytėlėje, norėti pasistatyti su šv. Petru ir šv. Jonu palapinę Taboro kalno papėdėje, lenkti galvą, kai tau pilamas Jordano vanduo, atnaujinant krikšto įžadus, persijuosti drabužius ir šokti į Tiberiados ežerą....

Grįžus po dienos, pavalgius arabų viešbutėlyje, keliaudavau link pagrindinės Nazareto bazilikos, kurioje angelas Gabrielius apsireiškė Mergelei Marijai, ir yra išlikusi mūsų dangiškosios Motinos kambarėlio grota. Po visos dienos vaizdų tai būdavo dovanotas laikas apmąstyti tai, ką matei ir patyrei per dieną. Mergelės Marijos prieš 2000 metų ištartas FIAT buvo gera proga patyrinėti savo pačios širdies nuolankumą Viešpaties valiai.

Antroji kelionės dalis prasidėjo pervažiavus Palestinos sieną ir atvykus į Betliejų. Kaip ir anais laikais, ši Judo žemė kenčia nuo tautinių nesutarimų, o vietinių žmonių veiduose įrašytas susirūpinimas ir netikrumas dėl ateities. Vakarais, kai visos Betliejaus bazilikos ir bažnyčios jau būdavo užrakintos, o jas rakindavo kažkodėl labai jau anksti, keliaudavome pažindintis su vietiniais palestiniečiais ir išklausyti jų vargų dėl vykdomos Izraelio politikos jų atžvilgiu.

Visos kelionės metu lauktasis miestas – Jeruzalė. Galėjau ją pamatyti nuo tos pačios - Dominus Flevit - vietos, kur Viešpats, žiūrėdamas į šį miestą, verkė. Nesinorėjo verkti, nes buvo per daug įstabu įžvelgti miestą, kuris minimas Senajame Testamente tokiomis eilutėmis, kaip „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio...“( (Iz 60, 3), kuriame Viešpats buvo nužudytas ir prisikėlė, kuris vėliau mindžiotas ir nukariautas kitatikių, kelis kartus griautas ir atstatytas. Aplankius Tautų baziliką, Getsemanę, vėliau kaip ir daugelis, stovėjau mažatikių eilėje Kristaus Kapo bazilikoje, tarp pirštų leisdama Rožinio karoliukus, kol priėjo mano eilė įsitikinti, kad JIS prisikėlė... Vėliau - Via Dolorosa, stengiantis sukaupti visas mintis ir bent širdimi išgyventi Viešpaties kančią, kai aplinkui įkyrūs arabų šūkčiojimai, siūlant savo prekes, kvapai ir vaizdai, traukiantys link savęs, kaip ir tikrame pasaulyje – apipilantys žmogų pasiūlymais, kad tik širdis nesusimastytų apie skausmą ir kančią...

Piligrimystė baigėsi, ir praeis daug laiko, o nuotraukos iš Šventosios Žemės bus vėl ir vėl peržiūrėtos kelintąjį kartą, ir visiems galėsiu patvirtinti: neveltui Jeruzalė ir visos Dievo Sūnaus išvaikščiotos vietos gali būti aprašytos pranašo Izaijo kaip „ Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia“ (Iz 60,2).

 

PiligRimaitė

 

pil1-2

 

...norisi būti tyliai tyliai ir saugoti visa, ką man davei kelionėje į Šventąją Žemę. Norisi Tau dėkoti už tai, kad leidai prisiliesti prie dulkės, kuri buvo šalia Tavojo kelio. Margaspalviai slėniai, padūmavę kalnai, karščiu alsuojančios uolos ir dykumos, Negyvoji jūra, palmės, švytintis Galilėjos ežeras, alyvmedžių giraitės, Jordano vandenys, akmeniniai miestai ir miesteliai, triukšmingi turgūs, daugiatautės minios, Jeruzalė – visa Šventoji Žemė liudija Tavo didybę, Tavo meilę man, Tavo kančią už mane. Norisi būti tyliai tyliai ir išsaugoti visa, ką mums davei...

 

Justinas

 

Apie Jerichą, muitininką Matą ir piligrimus iš Lietuvos

 

…Viena paskutiniųjų kelionės dienų. Jerichas – miestas, kuriame Jėzus išgydė daug žmonių, pietavo su muitininku Matu ir kitais nusidėjėliais. Alinantis dykumos karštis, nuovargis, turistų grupes vis persekiojantys gatvės prekeiviai.

Iš priešingos gatvės pusės, stumdamas sunkų, pilną vaisių vežimą link mūsų būrelio pasuka nedidelio ūgio, liesas senukas. Kažkas ironiškai pakomentuoja: “gali neskubėti, vis tiek nieko nepeši". Prisistūmęs iki mūsų, jis paima į rankas gražiausius vaisius ir ima nedrąsiai siūlyti. Neturėdama, ką veikti, paklausiu, kiek jis norėtų. “Trys doleriai” – atsako. “Jeigu atiduosi už dolerį, tuomet gal…” – abejingai tarsteliu. Jis tyliai ima teisintis, kad šitomis pačiomis rankomis išaugino jo vežime besipuikuojančius greipfrutus, apelsinus ir citrinas, kad jie tikrai verti tiek, kiek prašo. Nepatenkinta nusisuku ir įlipu į autobusą. Patogiai įsitaisau. Gaiviai pučia kondicionierius. Galų gale galima bus atsikvėpti. Po keleto minučių tarsi geležinėmis replėmis suspaudžia širdį, prieš akis išvystu senuko rankas, ausyse skamba jo nuolankus balsas. Kažkas viduje ima šaukti: “Juk tai Jis, tai Jo virpančios, suvargusios rankos! Vėl neatpažinai!” Akyse tvenkiasi ašaros… Atsipeikėju, kai į bepajudantį autobusą įšoka mūsų gidas - musulmonas iš Jeruzalės, nešinas glėbiu nusipirktų iš senuko vaisių, ir padeda prie vairuotojo. Palengvėja ir kartu pasidaro baisiai gėda – iš viso mūsų autobuso keleivių atsirado vienas geras ir jautrus žmogus. O kur mūsų, krikščionių, deklaruojama meilė savo artimui? Kiek dar turės vandens nutekėti, kol širdimi suvoksime, ką tai reiškia?!

… Ačiū, Jėzau, kad Tu vis ateini ir ateini pas mus, nusidėjėlius. Ir kol mes netapsime tokiais, kaip muitininkas Matas, nenuostabu, kad Tu renkiesi kitas – gailestingas, atviras artimo skausmui, užjaučiančias širdis.

 

Rūta

 

pil1-1

 

 

Sveika, Šventoji Žeme!


Piligrimo dienoraštis

 

Spalio 9-oji. 18:30 val. Skrydis mažu lėktuvėliu į Rygą. Oras giedras, temsta, bet dar matosi Vilniaus – Utenos plentas. Praskrendame Dubingius, Molėtus, Uteną. Ties Panevėžiu visai sutemo. Rygos oro uoste - greitas persėdimas į Boing 777, kuris mus nuskraidins į Tel Avivą. Nors skrendame naktiniu reisu, miego nesinori – laukimas to, apie ką tiek buvo svajota, sprogdina iš vidaus. Mūsų grupės klegesio pilna visa erdvė. Mūsų ratas nejučia plečiasi. Lėktuve susipažįstame su italu iš Rio, skrendančiu maršrutu Stambulas - Ryga - Tel Avivas. Bilietas per Rygą į Tel Avivą jam kainavo 100 EUR, tuo tarpu iš Stambulo į Tel Avivą būtų kainavęs 500 EUR. Italas yra italas, nieko nepadarysi – jis iškart paprašo pasakyti visų netekėjusių piligrimių vardus. Gal supažindinti? Ne, nereikia, jis pats susipažins per dešimt minučių. Po kiek laiko pareiškė, kad jau pasirinko...Tačiau dar po pusvalandžio matėsi, kad nieko jam neišėjo.

Tel Avivą pamatėme iš labai aukštai. Lėktuvas leidosi į šiltą (+24 C) šviesią jūrą.

Praeiname pasienio kontrolę. Deja, ne visi. Gintaras užstringa. Lūkuriuojame, spėliodami, kodėl būtent jį užlaiko? Darome išvadą, kad Izraelio pasieniečiams užkliuvo senas, aptriušęs pasas, pusmėnulis ausyje, plikė, „arabiška“ barzda, na, ir nosis įtartina. Pagaliau praleido. Jo asmenybės patikimumo patikrinimas užtruko keturiasdešimt septynias minutes.

Mūsų laukęs nedidukas, jaukus autobusiukas neria į Tel Avivo gatves, važiuoja autostrada į Šventosios Žemės šiaurę, į Nazaretą. *** Žvaigždučių arabiškas „Galilee Hotel“ mus užmigdo greitai, nes jį pasiekėme beveik paryčiais. Taip pat greitai prižadina arabiškas kvietimas priešaušrio maldai.

Nazaretas – Jėzaus vaikystės ir jaunystės miestas. Pirmiausia aplankome Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apreiškimo baziliką. Mums neįtikėtinai pasiseka: broliukas Andrius susitaria dėl šv. Mišių centrinėje bazilikos vietoje, prie pat grotos. Pirmosios šv. Mišios. Jaudulys ir ašaros liejasi per kraštus. Bazilikoje neįprastai skamba Nastutės užvedamos giesmės. Šventoriuje, tarp daugybės šalių garsiausių Mergelės Marijos atvaizdų, susirandame Aušros Vartų Mariją. Pasveikiname ją giesmėmis ir sukalbame Švenčiausiosios Mergelės Marijos litaniją.

Pirmasis arabiškas akibrokštas. Priešais baziliką, be Izraelio valdžios leidimo bandytoje suręsti grandiozinės mečetės vietoje, aukštai ant sienos – užrašas, liudijantis, kad visi, kurie neišpažįsta islamo yra... lūzeriai (looser). Ima nervai.

Spalio 11 d. Galilėjos ežeras ir jo apylinkės. Šv. Mišios Palaiminimų Kalne. Brolis Andrius klauso išpažinčių ir palaimina visus, kurie to prašo. Slėpdamiesi nuo kaitrios saulės, sėdinėjame po fikusais - aukštais sulig Stelmužės ažuolas. Nenusakomo grožio Galilėjos ežero panorama.

Tabgha. Duonos padauginimo vietoje pranciškonų vienuolyne pasimeldžiame. Nesusilaikome neprisipirkę keramikinių lėkštelių su žuvytėmis. Petro Primato vietoje, šalia įspūdingos skulptūros, susiliejančios su dangumi, skaitome Šventąjį Raštą, meldžiamės. Keliaujame ežero pakrante, ieškodami vietos susėsti ir krimstelėti viešbutyje apdairiai susiteptų, nuo pusryčių „likusių“ sumuštinių. Staiga mus pasveikina netikėtai kilęs ir taip pat netikėtai nurimęs, stiprus vėjo gūsis. Gal beveik toks pat, kaip kadaise - Jėzui su mokiniais iriantis valtimi į kitą ežero pusę.

Pirmasis griekas: nors skelbimuose parašyta, jog šioje ežero vietoje maudytis negalima, sulendame į šiltutėlį Galilėjos vandenį (kai kurie – taip, kaip stovi...), ilgai maudomės nepamėlynuodami.

Kafarnaumas, kaip ir dauguma krikščionims šventų vietų, prižiūrimas pranciškonų. Virš buvusių Šventojo Petro namų pastatyta šiuolaikiška bažnyčia. Už tvoros visi susėdame, sugulame ant granitinių suolų medžių paunksmėje. Prieš akis – žybsi ežero vilnys, kalnais įrėminta Galilėja, karštas saulės kamuolys ir žodžiais nenusakomas grožis. Andrius skaito Evangelijos ištrauką apie tai, kaip Jėzus pamokslavo Kafarnaumo sinagogoje. Žvilgt pro krūmus, o ten - puikiausiai išsilaikiusios anosios sinagogos liekanos.

Spalio 12 d. Kelionė į Taboro kalną.

Išlipę iš autobuso, nuvežusio prie Taboro kalno, pasukame kairėn, kol neatsimušame į ženklą, bylojantį, kad kelio toliau nebėra. Tad tenka per arabų daržus, patvoriais pradėti kilti kalnan. Akmenuotas, dygus, status kopimas. Viltingai ieškome Andriaus žadėtojo „eksfalto“, tačiau vietoj jo prieiname šunkelį, kuris juosia kalną šlaitu ir nė į vieną pusę nekyla. Ir vėl ne ta kryptis. Dievulis vedžioja mus kaip nori – neištrūksi, nepasirinksi... Vyriausias grupės narys nusprendžia tęsti kopimą į kalną stačiai ir, kiek pablūdinėjęs, visus pakviečia sekti juo.

Vidur kalno – šv. Mišios. Altorių atstoja uolos atbraila, suolus – slystanti iš po kojų akmenuota žemė. Atsistoti įmanoma, bet klauptis pavojinga. Prieš akis – po mumis plytinti Tiberiada. Vaizdas kaip iš lėktuvo. Retiems turistams-alpinistams, pro mus kylantiems ir besileidžiantiems takeliu, gryna atrakcija - fotografuoja be perstojo. Pagaliau - Taboro viršūnėje! Tik šiek tiek “nugrybavę” ne į tą pusę, atsidūrę prie pravoslavų vienuolyno. Arabai, atnaujinantys gilų seną šulinį, parodo gerą širdį ir leidžia pasukti į pranciškonų vienuolyną ir baziliką pro... tvorą – kitaip būtų reikėję kulniuoti mažiausiai pusvalandį. Lentelėje, pritvirtintoje prie pranciškonų vienuolyno vartų, perskaitome, kad atėjome ne laiku. Vienuolyno teritorija porai valandų uždaroma „na obed“. Tačiau nugali pranciškoniškasis solidarumas ir mus įleidžia į nuostabų kiemą, kurio gale stovi bazilika. Paskęstame maldoje. Mes toje vietoje, kur Jėzus užkopęs meldėsi su savo mylimiausiais mokiniais Jokūbu, Petru ir Jonu ir kur įvyko Jo atsimainymas. Nuo Taboro, giedodami ir stulbindami pravavažiuojančius turistus, leidžiamės nebe per brūzgynus, o vinguriuojančiu tarsi gyvatė „eksfaltu“.

Riedame prie Jordano. Atnaujiname krikšto įžadus toje vietoje, kur Jonas Krikštytojas vandeniu pakrikštijo Jėzų. Balti drabužiai, šlapios nuo Jordano vandens galvos, rankose - Krikšto žvakės, žibančios mūsų visų akys...

Spalio 13 d. Į Galilėjos Kaną atvykstame pirmieji. Šv. Mišios bažnyčioje. Jų  metu keturios mūsų grupės sutuoktinių poros atnaujina santuokos sakramentą. Vietinėje suvenyrų parduotuvėlėje Kanos vyno „padauginame“ beveik visi.

Cfat miestelis ant kalno viršūnės. Jame prieš 1967 m. karą gyveno vien arabai, dabar - tik žydai, daugiausia - ortodoksai menininkai. Tai ir kabalos sostinė. Parduotuvėlėse matėme dirbančius dailininkus, keramikus, čia pat pasiruošusius parduoti savo darbo vaisius, jūras žydiškų simbolių (menorų, mezūzų ir kt.). Sinagogoje paslaugus jos darbuotojas visiems uždėjo "kepkes", visoms užmetė ant pečių šalikėlius. Draugiškai prisipliumpiam granatų sulčių.

Akra (Akri, Akka) - kryžiuočių užgrobtas pirmasis uostas, vėliau tapęs pagrindiniu ekspancijos Šventojoje Žemėje atramos punktu. Nuostabus senamiestis su siaurutėmis, vingiuotomis gatvelėmis. Andriaus reikalavimu užsikietinome širdis ir į prekiautojus nesidairėme, nors buvo į ką pasidairyti: stirtos šviežių žuvų, jūros gyvių ir margaspalvių, kvepiančių arabiškų gėrybių.

Apžvalginis pasiplaukiojimas laiveliu palei Akra krantą. Porą kartų bangoms mestelėjus laivelį aukštyn-žemyn, pasigirdo reikalavimas grįžti uostan. Visi fotkinamės prie didžiulės betoninės žuvies, kuri skirta visiems žvejams, išėjusiems į jūrą ir negrįžusiems. Jūra taip juos mylėjo, kad pasiliko sau.

Aplankome senovinius užeigos namus, kur keliautojai galėdavo pailsėti, arkliai  taip pat nelikdavo be priežiūros. Panašiuose namuose Mergelei Marijai su Juozapu neatsirado vietos, kai jie bandė apsistoti nakvynei prieš gimstant Jėzui.

Išragaujami visi gatvės pardavėjo saldumynai.

Spalio 14 d. Leidžiamės iš Nazareto aukštumų pajūrin. Haifa. Karmelio kalnas matosi iš tolo, o ant jo šlaito atsiveria Bahajų šventyklos terasos. Gražu, bet tai mūsų nejaudina. Prieš mus (1799 m.) ant šio kalno stovėjo ir Napoleonas.

Cezarėja. Tai vis Erodo Didžiojo darbas. Jis čia pasistatė didingus rūmus ant jūros kranto – vasaros rezidenciją. Niekur nedingę baseino likučiai. Cezarėja buvo tapusi pagrindiniu Izraelio miestu, kuriame gyveno Romos prokuratoriai.

Sutinkame grupę dviračiais važiuojančių JAV karių, kurie dalyvavo mūšiuose, buvo sužaloti. Važiuoja kas be rankos, kas be kojos, kas apdegusiu kūnu. Nufotografuojame ir jaunavedžių porą. Jaunoji kaip povas išpuošta, jaunikis – kuklus, tik su marškinukais ir juodais džinsais.

Į Jafą atvažiuojame beveik neužgriebdami Tel Avivo. Išsipildo Andriuko svajonė laikyti šventąsias Mišias nuostabioje pranciškoniškoje Šv. Petro bazilikos koplyčioje.

Fotografuojamės atminčiai nuo pagoniškais zodiako ženklais puošto svajonių tilto (na, ir gautume pylos nuo klebono...).

Pajudame link Betliejaus. Temsta. Jaudulingas laukimas. Tuoj pasirodys Jaruzalės šviesos ir mūrai. Ir jie pasirodo. Viskas viduje persiverčia, širdis - kažkur galugerkly...

Garsiąją sieną, pasienio kontrolę prieš Betliejų pravažiuojam be nuotykių. Žinoma, automatais ginkluoti kareiviai atrodo ne visai kasdieniškai... Vėl persiskirstome į viešbučio „Nativity“ kambarius ir netenkame žado įėję į restorano salę - švediškas stalas gausus ir skalsus.

Spalio 15 d. Viešpaties Gimimo bazilikon ateiname vieni pirmųjų. Įėjimas į baziliką pro žemą angą, kurios aukštis iki juosmens. Sakoma, jog tai buvo padaryta, kad musulmonai su visais kupranugariais neįlervotų vidun. Nusileisti prie Gimimo grotos nespėjame, nes Father Andrius sutaręs dėl šv. Mišių Šv. Jeronimo oloje - pranciškonams priklausančioje bazilikos pusėje. Father atneša ant pagalvėlės kūdikėlį Jėzų. Jį per visas Mišias susijaudinusi laiko Loreta. Giedame kalėdines giesmes – mums Šv. Kalėdos jau atėjo. Po šv. Mišių grįžtame į baziliką. Eilė – per visą baziliką. Ji nejuda, nes Gimimo grotoje meldžiasi pravoslavai. Turime laiko apžiūrėti restauruojamą baziliką. Ji nebuvo remontuojama daugelį metų, visa pajuodusi nuo deginamų žvakių dūmų. Piktas graikų ortodoksų vienuolis karts nuo karto apšaukia nenustygstančius eilėje lenkus, ir visai pasiunta, kai pamato juos mosikuojančius "bialo czervony sztandart" ant šluotos koto.

Jėzaus gimimo vieton patenkame po dviejų valandų laukimo. Graikai neprieštarauja, kad pasimelstume prie grotos.

Aplankome ir Pieno grotą. Vietą, kurioje, Mergelei Marijai maitinant kūdikėlį Jėzų, pienas aptaškė uolą. Uola nubalo ir tapo stebuklinga. Sako, palietus ją ar pasimeldus prie jos, moterys susilaukia vaikelių, pasveiksta nuo ligų. Todėl įvairių rasių ir amžiaus moterų čia labai daug. Jos emocingai bučiuoja paveikslą ir karštai meldžiasi.

Mūsų gidas Naseras pakviečia mus aplankyti gero draugo „auksinę grotą“. Visiems pirkiniams taikomos 50% nuolaidos (kitur matėm tas pačias prekes dar pigesnes). Kryžiukai, rožiniai mažesni - segondnia po 3, didesni - no včera - po 5...

Piemenėlių laukas. Atradimas - nuostabi Gvadelupės Madona mažutėje koplytėlėje.

Herodiumas. Erodo mažieji rūmai – tvirtovė su baseinu. Nusileidžiame į nenusakomo dydžio tunelį, vedantį iki vandens saugyklų kalno viduje. Ant kalno – maždaug + 40 C...

Spalio 16 d. Pagaliau - išsvajotoji Jeruzalė. Alyvų kalnas, Tėve mūsų bazilika, kurios šventoriuje – įvairiomis pasaulio kalbomis malda TĖVE MŪSŲ. Ieškome lietuviškai parašytų maldos žodžių. Randame - garbingoje vietoje, pačioje bazilikoje. Alyvų kalno šlaitu leidžiamės žemyn iki Getsemanės sodo. Tūkstantmečiai raukšlėti, bet amžini, alyvmedžiai, menantys Jėzų. Visų Tautų bazilikos šventoriuje, radę kiek tylesnį kampelį, visi sutūpiame ant akmenų Rožinio maldai. Aplink – žmonės kunkuliuoja tarsi katilas. Uždarame sodelyje po alyvmedžiais brolis Andrius aukoja  šv.Mišias. Evangelijos vieta apie tai, kaip Jėzus iš šios vietos žiūrėjo į Jeruzalę ir verkė, skamba sprogdinančiai. Prieš mus – daugsyk paveikslėliuose matyta Jeruzalės siena su viršum jos kyšančiais baltais mūrais. Norisi įsignybti: ar tikrai esu čia?

Pastebime keletą arabų, skinančių nuo medžių alyvuoges, aplink - pilna prikritusių šakelių. Kiekvieno piligrimo krepšyje bemat atsiduria bent keletas jų.

Aplankome ortodoksų Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventovę.

Toliau jau einame vieni (visi kiti turistai sėda į autobusus) saulės kaitroje, keliuku, vedančiu žemyn per kapines, Juozapatos slėniu - Paskutiniojo Teismo vieta. Šiurpulinga tyla ir ramybė. Keliaujame dulkėtu keliuku tik mes, turistų maršrutai – kiti. Atrodo, tarsi būtume nuklydę į Jėzaus laikus.

Beje, turtingam izraelitui nusipirkti kapavietę Juozapatos slėnyje kainuoja nuo 20 000 USD.

Keliaujame į Ein Karemą, Jeruzalės priemiestį – žalią, supamą pušynais apaugusių kalvų. Įstabios bazilikos šventoriuje mus pasitinka Mergelės Marijos ir Elžbietos skulptūra. Ant šventoriaus sienų – įvairiomis pasulio kalbomis MAGNIFICAT. Čia jos susitiko, ir Elžbieta pajuto įsčiose šoktelint kūdikį – Joną Krikštytoją. Netoliese – ir Jono Krikštytojo bazilika. Pasimeldžiame.

Spalio 17 d. Siono kalnas, šv. Mišios pranciškonų bažnyčioje, menančioje Paskutinę vakarienę. Siono kalno papėdėje – Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilika. Dūzgianti kaip bičių avilys – žmonės iš įvairių pasaulio vietų kiekvienas sava kalba meldžiasi, gieda tais pačiais žodžiais: „Sveika, Marija, Malonės pilnoji...“ . Nenusakomas jaudulys ir daug ašarų. Bazilikos centre – Mergelės Marijos, gulinčios karste, skulptūra, aplink kurią suklaupę meldžiasi žmonės. Čia ir garsioji Meksikos tautos dovana – Gvadelupės Madonos, kaip ją vadina meksikiečiai - Morenitos, mozaikinė kopija. Neįmanoma atplėšti akių – ji nepaprasta.

Įžengiame į Jeruzalę pro Siono vartus. Pereiname žydų kvartalą Cardo gatve. Ji baigiasi metalo vartais, už kurių toliau einame arabų gatve. Visur parduotuvės, prekeiviai...

Raudų sieną visi prieiname susikaupę. Vyrai į kairę, moterys - į dešinę. Išsitraukiame iš Lietuvos atsivežtus draugų ar giminių įduotus laiškelius. Kas čia pat dar ką nors rašo ir ieško plyšių sienoje savajam laiškui. Tirščiausiai apgulta siena moteriškoje pusėje – jokio laisvo plotelio prie jos priglusti. Vyriškojoje – daug laisviau. Gal ir dėl to, kad jiems skirta dvigubai daugiau vietos. Vyriškis su šluota ir vežimėliu važinėja pasieniais, sušluodamas nepaklusniai išbyrėjusius iš sienos plyšių laiškelius. Kažin ar gerasis Dievas jau spėjo juos perskaityti?.. Nuo sienos visi traukiasi atatupsti – esą jai negalima atsukti nugaros.

Nuo Raudų sienos pasukame į realių raudų vietą - Holokausto muziejų Yad Vashem. Po poros valandų iš ten išeiname tarsi iš pragaro...

Spalio 18 d. Rytas vėl prasideda šv. Mišiomis Piemenėlių lauke. Kelias į Jeruzalę veda pro tą patį kontrolės punktą Nr. 300. Ta pati porelė kariškių. Panelė mus jau atpažįsta, šypteli, paprašo vairuotojo cigaretės ir nebelipa tikrinti mūsų pasų. Automatą laiko tvirtai.

Jeruzalėn įeiname pro Jafos vartus. Mūsų kelionės kulminacija - Kryžiaus kelias (Via Dolorosa). Siaurutės Jeruzalės gatvelės. Aplinkui šurmuliuoja turgus, minios turistų. Tarp jų giedodami ir melsdamiesi spraudžiamės ir mes. Netoliese kaip atliepas suskamba lenkiškos giesmės. Nepraėjus, nepamačius Kryžiaus kelio, sunku jį net įsivaizduoti Jėzaus laikais.

Jėzaus Kristaus Prisikėlimo Bazilika. Pasidalyta tarp katalikų, pravoslavų, armėnų, sirų ir koptų. Šurmulys, minios žmonių, ašaros, droviai slepiami šlapi vyrų žvilgsniai. Mes stovime ant Golgotos kalno ir bandome tai užfiksuoti, suvokti. Nėra nei kalno, nei pakalnės – esame antrame Bazilikos aukšte. Galime paliesti akmenį, ant kurio stovėjo Jėzaus kryžius. Galime priglusti prie nulaistyto mira ir ašaromis akmens, ant kurio Jis buvo paguldytas nuimtas nuo kryžiaus.

Sunku susikaupti foto blyksnių šviesoje. Stojame į daugiakalbę, daugiaveidę eilę prie Kristaus kapo koplyčios. Brolis Andrius pareiškia: „Aš čia buvau jau du kartus ir žinau, kad Jėzaus kape nėra. Kas netikite, stokite į eilę“. Grupė greitai pasidalija į dvi dalis. Vieni lieka eilėje, kiti atideda tai popietinėms valandoms, o kai kas išspūdina susitikti 37 metus nematytos klasiokės žydaitės Cilės. Jeruzalės širdžiai – Kristaus Prisikėlimo bazilikai ir senamiesčiui - turime visą pusdienį.

Spalio 19 d. Keliaujame į Jerichą – „The oldest city in the world“. Karštis neišpasakytas. Supamės į po kranu arba po fontano čiurkšle sušlapintus marškinėlius, šalius, dangstomės kepurėmis – neįprasta dykumos kaitra. Šv. Mišios miesto katalikų mokyklos bažnyčioje, kurioje vienus piligrimus keičia kiti. Gundymų kalną pamatome tik iš tolo. Turėjome eiti dykuma, bet maršrutas kiek pasikeitė ir į Šv. Jurgio pravoslavų vienuolyną važiuojame autobusiukais. Kelias vingiuotas, stati atbraila – vos už pusmetrio, autobusiukas ne pirmos jausnystės, vairuotojas kalba iškart dviem telefonais. Bijantys net nežiūri tarpeklio link. O ten - išdžiūvusio upelio dugnu ožkas gena aviganis šuo. Iki vienuolyno – dar geras gabalas kelio stačiai į kalną kylančiu keliuku. Beduinai siūlo savo paslaugas - sėsti ant asiliukų „just for free“ (10$), bet niekas nesusigundo.

Vienuolynas tarsi išskaptuotas uoloje. Pasimeldžiamė nedidukėje ortodoksiškoje koplyčioje. Nusilenkiame čia kadaise gyvenusiam šio vienuolyno šventajam, gulinčiam stikliniame karste.

Griždami į Betliejų, užsukame į Betaniją. Ten, kur Jėzus prikėlė iš numirusiųjų savo draugą Lozorių, dabar stovi nuostabi bazilika. Nusileidžiame į Lozoriaus kapo rūsį.

Spalio 20 d. Paskutinės šv. Mišios Piemenėlių lauke. Už mūsų lieka postas Nr. 300. Važiuojame Negyvosios jūros link. 417 m. žemiau jūros lygio. Pakrante iki Masados tvirtovės. Pro mus bėga tropikų peizažas: palmių giraitės, bananų plantacijos, dykumos kalvos... Ant kalno užkelia didžiulis keltuvas. Karštis, kokio dar neteko patirti gyvenime. Turėjo vargo romėnai, kol paėmė tvirtovę.

Visos kelionės pabaigai – maudynės Negyvojoje jūroje. Viskas vyksta lygiai taip, kaip šimtus kartų apie tai skaityta. Net ir norintys nuskęsti nepajėgtų to padaryti.

Visi mirksta ilgai ilgai, tepasi purvu, vėl maudosi. Nusiprausus duše, rankšluostis nereikalingas, nudžiūname per porą minučių.

Tel Avivo oro uostą pasiekiame 19:30. Ilgas patikrinimas, begalė kontrolių, iškraunami ir vėl sukraunami lagaminai. Bet viską sėkmingai praeiname be nuotykių.

Sudie, Šventoji Žeme! Sudie, įgyvendintoji svajone! Ačiū Tau, Jėzau, kad leidai pabandyti žengti Tavo pėdomis.

 

Alvydas+Sigita

 

 

Daugiau nuotraukų iš piligriminės kelionės galite rasti skiltyje Galerija - Nuotraukos

arba http://picasaweb.google.com/bernardinuparapija/2010100921Izraelis#